Category: Paprastai

Facebook FAIL, arba patarimai ORLEN

Pirmiausia atsirado kampanija. Daug kam ji nepatiko, bet nenoriu peržengti savo kompetencijos ribų ir kritikuoti idėjos bei jos įgyvendinimo tradicinėse priemonėse – tegu tai daro daug daugiau už mane šioje srityje nusimanantys. Aš savo ruožtu norėčiau išsakyti kelias pastabėles šios kampanijos įgyvendinimui Facebook tinkle. Nes, atvirai pasakius, užkniso. Jei kokia UAB “Tapetija” iš Kauno rajono darytų tokias klaidas, dar galima būtų toleruoti - sakytum, resursų nėra, laiko neturi pasidomėt, tiesiog chaotiškai bando, nes “kažkur iš kažko girdėjo, kad dabar feisbukas madingiausia priemonė”. Bet čia…

Prieš gerą savaitę man draugauti pasiūlė koks tai “Pirmyn”. Pirmyn Ereliai, jei tiksliau. Prisijungiau jį/ją prie savo draugų rato. Iš pradžių abejojau, nes informacijos apie šį žmogų daug nebuvo:

Pilietis PIRMYN ERELIAI

Bet smalsumas nugalėjo. Pasirodo, neklydau. Tai – ORLEN BŪDAS KOMUNIKUOTI SU VARTOTOJAIS FACEBOOK’E.

Nežinau, ar perskaitęs mano pastabą (kurią labai greitai po to iš savo profilio ištrynė), ar “paprotintas” iš šalies, ponas Pirmyn Ereliai neužilgo sukūrė ir atitinkamai pavadintą Facebook puslapį. Žingsnis į priekį. “Dabar tai prasidės”, pagalvojau – tinkamai pareklamavus ir pasiūlius “prizų-siurprizų” (juk šios akcijos esmė – galimybė laimėti sirgalių atributikos, taip?) puslapyje turėtų greitai burtis keli tūkstančiai fanų. Krepšinis juk tokia aktuali visiems tema, abejingų jam nėra, ir t.t., ir panašiai – puslapyje LIETUVOS KREPŠINIS, siūlančiame tik aktualias naujienas iš krepšinio pasaulio (ne unikalų turinį, o tik nuorodas į du didžiausius Lietuvos krepšinio portalus) juk pirmas tūkstantis fanų susirinko per kelias dienas; kitame panašaus pobūdžio, tik fotoreportažus publikuojančiame FB puslapyje KREPŠINIO ŠIRDIS vos ne per savaitę atsirado taip pat virš tūkstančio gerbėjų, jei gerai atsimenu…

Pasirodo, ne - net ir tokią temą galima TAIP NETINKAMAI pateikti, kad NIEKAM nebūtų įdomu. Fanų šiame puslapyje įrašo rašymo metu – 185. Palyginimui – puslapyje NEBENORIU AKINIŲ, skirtame TIK žmonėms, nešiojantiems akinius ir norintiems juos pakeisti į kontaktinius lęšius – gan siaura auditorija, ar taip? – ir “paleistame” šį savaitgalį (t.y., keliomis dienomis vėliau nei “ereliai”) – jų jau 163. Tikslinės auditorijos dydžiai, sprendžiant iš šių skaičių, turėtų būti panašūs… Visos “įdomybės”, skelbiamos šiame puslapyje (dar net nepasinaudojusiame galimybe pasiimti lengvai įsimenamą ir patogų adresą), kol kas nesulaukė jokio vartotojų susidomėjimo. Nulis “mėgstančių”, nulis komentarų, tiesiog NULIS…

Gerai, užteks (ne)konstruktyvios kritikos. Ką galima pakeisti?

Nemokamas patarimas numeris vienas: prašau, paleiskit kokią nors akciją. Negailėkit tų prizų, kuriuos atiduodat vairuotojams, savo Facebook’o gerbėjams – negi tikrai taip gaila, tarkim, vienų krepšinio sirgaliaus marškinėlių? Apyrankės? Kamuolio? Užduokit paprastą klausimą apie rinktinę, ar galų gale, apie savo vykdomos akcijos sąlygas, ir paprašykit atsakymus palikti komentaruose. Po to vienam iš teisingai atsakiusių padovanokit prizą. Taip ir “engagement’as” atsiras šioks toks, ir apie jūsų akciją sužinos daugiau žmonių, kurie gal būtų ryt į Statoil’ą važiavę benzino pilti, bet va perskaitę apie ją apsigalvos…

Nemokamas patarimas numeris du: nupirkit FB reklamos nors šiek tiek, kad lengviau pasiektumėte kritinę vartotojų masę, kuri pradės “virusinį efektą” – tolimesnį fanų skaičiaus augimą. Padorų kiekį reklamos parodymų – kokius 300.000, kas žinant LT vartotojų Facebook’e skaičių yra tikrai pakankamai, bent jau pradžiai, galite nupirkti už varganus 100-200 Litų… Tuo labiau, kad visiems rodyti nereikia – galite paskirstyti reklamėles atskiroms amžiaus, lyties, etc., grupėms, po to sekti kiekvienos jų CTR’ą ir orientuotis į sėkmingiausias… Negi gaila?:)

Patarimas numeris trys, keturi ir t.t. – kituose šio tinklaraščio įrašuose. Jei norite daugiau – visada prašom…

Socialus marketingas internete – kokteilis

Šiame įraše norėčiau pasidalinti (ir trumpai pakomentuoti, aišku) keliomis nuorodomis, tiesiogiai susijusiomis su šiame tinklaraštyje skelbiama “socialaus” marketingo idėja.

Bendravimas su “internetiniais klientais” – komentarai:

Kolegų iš PDFONTOUR tinklaraštyje radau įdomų pamastymą apie komentarų interneto portaluose ir, svarbiausia, Facebook puslapiuose bei bloguose, moderavimą. Visiškai sutinku su Vaido nuomone, kad tokie reiškiniai, kai prieštaraujantys autoriaus nuomonei komentarai trinami be gailesčio, turėtų išnykti. Tokiu atveju, jei nėra noro oponuoti kitaip galvojantiems įrašo komentaruose, geriausia būtų išvis išjungti tokią funkciją, ir kaip, pvz., Sethas Godinas, skatinti vartotojus išsakyti savo prieštaravimus asmeniniuose blog’uose, paliekant nuorodą į atitinkamą jūsų įrašą. Viena iš pagrindinių “socialaus” marketingo sudedamųjų dalių – kontrolės nebuvimas. Negalite manyti, kad suvaldysite tai, kas apie jus šnekama. Blogiausia, ką galite padaryti – stengtis tildyti oponentus. Nes tai jums nepavyks. Atvirkščiai – sukels dešimteriopai negatyvesnę (ir garsesnę) reakciją. Bet kitas kraštutinumas – leidimas komentatoriams keiktis, įžeidinėti jus ar vienas kitą ir t.t., motyvuojant žodžio laisve – man asmeniškai taip pat nepriimtinas. Čia labai tinka misterio metų blog’erio Račo citata: “aš visiškai nesiginčiju, kad komentarai kuria turinį, tačiau, priešingai nei kai kurie mano kolegos, nemanau, kad nekultūringų komentarų trynimas ir nekultūringų komentatorių “baninimas” yra žodžio laisvės suvaržymas. Todėl be jokio gailesčio išvaliau viską, kas čia buvo pridergta ir nusprendžiau, kad daugiau nesiaiškinsiu ir nieko nebeaiškinsiu. Ne maži vaikai juk čia renkasi, o aš jiems ne tėtė.”

Lietuvos_krepšinis_komentarai

“Do you speak social?”

Paprasta ir tikrai įdomi prezentacija, rasta dansu.lt tinklaraštyje. Ji privertė mane susimąstyti - ar tikrai naujosios media priemonės, jei taip galima jas pavadinti – twitter, facebook, tinklaraščiai ir daugybė kitų – yra (dar) neveiksmingos arba nepakankamai veiksmingos mūsų rinkoje, ir bus vertos užsakovų dėmesio tik, kaip vienas mano draugas sako, “kada nors, bet tikrai negreit”, ar vis dėlto tokią nuomonę kuria sprendimus priimančių žmonių – ar tai būtų reklamos agentūros projektų vadovas, ar įmonės marketingo vadybininkas – žemas taip vadinamo “social literacy” lygis? Didesnės kompanijos nusprendžia kurti blog’ą tik aplinkybių prispirtos… O ir tą patį Facebook nusprendę panaudoti savo marketingo strategijoje, dažniausiai įmonių atstovai tik tą ir padaro – PAnaudoja jo teikiamas galimybes jų neIŠnaudodami. Sukuria profilį, lenda draugauti…na, bet apie tai nepradėsiu – skaudi man šita tema, ir nors kol kas jaučiuosi kaip kovodamas su vėjo malūnais, bet savo šviečiamąją misiją tęsiu:) Džiugu, kad, kaip matau, nebevienas;)

Taigi – ar naujosios rinkodaros taisyklės veikia Lietuvoje?

Davidas M. Scott’as, knygos panašiu pavadinimu autorius, sako “TAIP”. Ir kaip įrodymą pateikia šį video. Sakyčiau, apklausa šiek tiek stokoja tikslumo, švelniai tariant, tačiau bendras tendencijas, o tiksliau – jų panašumą, matome. Ir ne tik dėl jos, bet ir šiek tiek pramerkę akis ir matydami kitus aplink vykstančius procesus, galime teigti, kad tikrai TAIP – naujosios rinkodaros taisyklės veikia ir Lietuvoje. Galbūt šiek tiek kitaip, galbūt kitokiu mastu, galbūt kiek mažesniu greičiu, bet (deja?) globalizuojamės. Klausimas išlieka tas pats – ar jūs būsite tie, kurie sako “nenenene, kam man tas feisbukas, aš geriau bare su draugais susitiksiu”, ar pasistengsite įšokti į tą patį traukinį, kuriame jau sėdi daugybė jūsų vartotojų.

Ir paskutinė nuoroda, kuria norėčiau pasidalinti – What the F**k is Social Media?

Prieš metus Marta Kagan paskelbė didelio atgarsio sulaukusią prezentaciją – “What the F**k is Social Media?“, kurioje labai aiškiai skaičiais ir faktais argumentavo, kodėl sociali media yra svarbi ne tik eiliniam vartotojui, gaunančiam didžiulę galimybių bendrauti su savo draugais, pažįstamais ir kitais vartotojais puokštę, bet ir įmonėms, besistengiančioms tapti socialesnėmis”, t.y. nusileisti nuo pjedestalo ir bendrauti su vartotojais ir potencialiais klientais kaip lygūs partneriai. Dabar sulaukėme tęsinio – “What the F**k is Social Media: One Year Later”, kuriame galime matyti, kaip drastiškai per vienerius metus pasikeitė situacija, ir kaip mažai pakito bendra socializavimosi tendencija. Pasaulis vis dar eina ta pačia linkme. Keičiasi tik tempai.

Taigi, reziumuojant šias kelias skirtingas, įdomias ir, tikiu, naudingas nuorodas, galima būtų padaryti išvadą: laikas nustoti stengtis pakreipti įvykius sau naudinga linkme, redaguoti neigiamas nuomones, kovoti su “virusiniu efektu”, neigti naujų, socialių rinkodaros kanalų naudą – dauguma jūsų vartotojų jau ją pamatė. Laikas susimąstyti, kad galbūt ne viską apie viską žinote, ir nustoti mokytis iš savo klaidų. Juk jūsų prekinis ženklas – ne bandomasis triušis, ar taip? Laikas pradėti veikti, nelaukiant, kol kas nors bus “laiko išbandyta”. “The place is here, the time is now” [M.L.King].

“United Airlines” PR košmaras

Prieš metus dainininkas Dave Carroll skrido į Nebraską (JAV) vienu iš “United Airlines” reisų. Jo gitara buvo sulaužyta dėl aplaidaus bagažo krovikų elgesio, kurį jis pats ir matė. Dėl to pasiskundus keliems “United Airlines” darbuotojams, nei vienas jų neparodė didesnio rūpesčio ir noro padėti. Po metų “teisybės ieškojimo”, daugybės skundų ir skambučių ir “United Airlines” pastangų ne atlyginti žalą klientui, bet nusimesti atsakomybę nuo savo pečių, Dave’as prižadėjo jį nuskriaudusioms avialinijoms parašyti tris dainas apie tai, kas įvyko ir “paleisti” jas į internetą. Pirmajai jis jau susuko ir mėgėjišką video klipuką ir įdėjo jį į YouTube. Rezultatas – 150.000 peržiūrų nuo liepos 06 dienos, šimtai dainininką palaikančių ir “United Airlines” smerkiančių blog’ų įrašų  ir stambiausių JAV TV kanalų ir kitų media priemonių dėmesys (pats apie tai ką tik išgirdau per CNN).

“United Airlines” susisiekė su dainininku ir, atrodo, dabar jau atlygins jam moralinę ir materialinę žalą. Klausimas tik – ar tikrai reikėjo laukti tokio masyvaus neigiamo “PR’o”, kad patikėti gero klientų aptarnavimo ir nuoširdaus rūpesčio nauda kompanijos įvaizdžiui?

Ar užduodate (teisingus) klausimus?

marketingas-klausimaiPastarosiomis dienomis aplink girdėti daug įvairiausių “ekspertų”, skelbiančių, kaip svarbu SEO, kaip nuostabiai fantastiška yra turėti “twitter”, “facebook”, “digg”, “delicious” ir daugybę kitų puikių WEB2.0 produktų, kaip tai padeda jūsų puslapio matomumui, koks svarbus yra YouTube, kaip jis padeda jūsų verslui ir t.t. ir panašiai. Visa tai iš esmės yra teisybė. Bet neteisinga. T.y. neteisinga nepagalvoti apie tai, ar jums, o tiksliau – jūsų klientams, to reikia. Ir svarbiausia – užduoti sau klausimą: kodėl?

Visų šių puikių produktų esmė – vartotojui suteikiama galimybė lengviau, paprasčiau ir efektyviau dalintis informacija.

Įdomia. Informacija.

Taigi:

- Prieš skubėdami į Facebook’ą, pagalvokite – kodėl – žmonės norės būti jūsų (prekės ženklo) “draugais”/”fanais”? Kaip jiems už tą draugystę atsilyginsite? Ar jie gaus unikalios ir įdomios informacijos, kuria norėtų pasidalinti su savo draugais, ar tik “tradicinės” reklamos “klonus” kitu kanalu?
- Prieš rašydami blog’ą, pagalvokite, KĄ ten rašysite. Pranešimus spaudai? Statistiką, duomenis apie kompaniją? Kasdienius pamąstymus? Patarimus? Ar jau žinote, kokia informacija domina tuos žmones, kurie, tikėtina, pirks jūsų prekes? Jūsų tikslinę auditoriją, kitaip sakant.
- Prieš kurdami dabar tokį madingą Twitter profilį, pagalvokite, kokias žinutes rašysite savo sekėjams kasdien, kelis kartus per dieną; kokių įdomių nuorodų galėsite jiems pasiūlyti, kokias “paslaptis” jiems “išduosite”? Ar “nepavargsite” po kelių savaičių? Galiausiai – ar jūsų klientai naudojasi “Twitter”?
- Prieš “atidarydami” YouTube paskyrą, dar kartą pagalvokite, ar tikrai turite pakankamai unikalios įdomios video medžiagos? O galbūt pirmi pastebite “virusinius perliukus”, kuriais norite pasidalinti su savo klientais ir draugais?
- Prieš ieškodami SEO ekspertų, prieš pradėdami keisti svetainės turinį tam, kad jame būtų kuo daugiau “raktinių žodžių”, prieš bandydami surinkti kuo daugiau išorinių nuorodų… tiesiog apsvarstykite, ar jūsų svetainė įdomi? Kalbu ne apie pramogas klientui. Noriu tik pasakyti, kad net ir SEO-ptimaliausias tekstas nepadės, jei jis nebus naudingas klientui, pirmiausia ieškančiam savo problemos sprendimo ir naudos – geresnės prekės, mažesnės kainos, įdomesnių atostogų, skanesnio alaus, lengvesnio darbo, gražesnių rūbų, patikimesnio hostingo ir t.t…. Ar jūsų svetainės tekstai padės jam, ar tik informuos apie galimybę rinktis jūsų produktą?

O prieš visa tai, pagalvokite apie patį svarbiausią dalyką:

Kodėl jūs? Kodėl jūsų plastikiniai langai? Kodėl jūsų klubas? Kodėl jūsų reklamos agentūra? Gal yra kokių nors originalesnių atsakymų, nei “nes mes pigiausi”?

Pradėkit nuo “kodėl?”. Nes žinant atsakymą į šį klausimą, bus mažiausiai galimybių suklysti renkantis tolimesnius veiksmus.

Beje, tas optimistinis atsakymas “O kodėl ne?” šiuo atveju, deja, netinka.

“Tamsioji pusė”

partizaninis marketingas tamsioji puseLauryno Pociaus tinklaraštyje radau įdomų straipsnelį apie “ePartizanus”. Su didele dalimi teiginių sutinku 100%, tačiau vienam norėčiau paprieštarauti:

“Veik socialiai, būk tikras e-partizanas, kuris iš pradžių mėnesį kalba apie tai kaip gerai yra sveikai gyventi ir miegoti, o tik po savaitės nuolatinio diskutavimo (kad ir pvz.: supermamoj) – pagaliau “randa tą stebuklingą čiužinį ant kurio galime sveikai miegoti”.  Kieno tas čiužinys? Aišku, kad jūsų firmos, tačiau tikras e-partizanas to niekada neatskleis, visada bus žmogus iš šalies. O juk patys suprantame, kad jeigu pardavėjas sako, kad prekė gera – reiškia meluoja, bet jeigu kaimynas Petras sako, kad prekė gera, reiškia prekė tikrai gera…”

Šiek tiek kitaip suprantu “socialumą”. Ar tikrai melavimas klientui ir apsimetinėjimas “patenkintu vartotoju” – normalu ir taikytina praktikoje? Nesileidžiant į didelius moralės ir etikos klausimų nagrinėjimus, paprasčiausiai vertėtų susimąstyti – ar verta rizikuoti? Jeigu jūsų prekė tikrai yra geriausias kliento problemų sprendimas, o jūs, apsimesdamas patenkintu vartotoju, “spaminat” forumus savo pasisakymais ir esate “demaskuojamas”, žala jūsų prekės ženklui gali būti nepataisoma. Vartotojai – ne avių banda, ir vieną kartą pajutę jūsų nenuoširdumą ir apsimetinėjimą, gali ilgai to neatleisti.

Tačiau iš esmės dalyvavimas forumuose ir/ar blog’uose vykstančiose diskusijose apie jūsų prekes  ar sritį – labai reikalingas dalykas (beje, puikus pagalbininkas ieškant, kur pradėti – “Google Alerts” paslauga). Tik turinys ir metodai, mano manymu, turėtų būti skaidresni.

Pavyzdžiui, kodėl gi nepabandžius susisiekti su aktyviausiai diskusijose dalyvaujančiais/daugiausiai klausimų užduodančiais/”rimčiausiai” prekę įsigyti ketinančiais vartotojos ie nepasiūlius jiems išbandyti prekę nemokamai, įsigyti ją su didesne nei įprasta nuolaida ar panašiai? Ir nieko nereikalauti mainais. Darant prielaidą , kad jie aktyviai reiškiasi forumuose, rašo blog’ą ar kitaip dalyvauja “internetiniame gyvenime”, jie ir neprašomi pasidalins savo įspūdžiais, kurie bus pozityvūs dėl parodyto jiems išskirtinio dėmesio ir, jei jūsų prekė tikrai gera – dėl jos kokybės ir tinkamumo jų poreikiams. Na, o jei jūsų prekė prasta – tada, bijau, nepadės nei “baltosios”, nei tuo labiau “juodosios” technologijos…

Kodėl svarbu bendrauti su klientais?

…Nes tarp jų gali būti tokių žmonių, kaip šio “22 squared” video herojus. Tokių “prekinio ženklo advokatų”, kurie nemokamai (!) dalinasi savo patirtimi su kitais vartotojais, giria jūsų prekę, pataria tarp analogiškų produktų besirenkantiems draugams ir taip toliau…

Jūsų verslas – koks jis?

Kvailas klausimas, ar ne? Bet užduoti jį kartais labai verta. Pirmiausia sau, po to klientams… Atsakymas gali Jus nustebinti. O jei tiksliau – atsakymų nesutapimai. Nes tai, kas Jums atrodo savaime aišku, klientui gali net nešauti į galvą…

Daug įmonių vadovų šio klausimo sau užduoti nesivargina, o savo įmonės įvaizdžiui (taigi, ir atsakymui į aukščiau užduotą klausimą) kurti apsiriboja akivaizdžiais marketingo sprendimais – „reikia logotipo, firminio stiliaus (firminių blankų ir „vizitkių“ – kad būtų pigiau)“ ir… ir viskas. Visa tai padaroma vadovaujantis paprastu išskaičiavimu – kas pigiau, tas ir geriau.

Dar kartas nuo karto reiktų prakomunikuoti savo įmonės vardą nuperkant ploto kokiame nors populiaresniame leidinyje, gal pasireklamuoti lauko stenduose ir, kas dabar labai madinga – paleisti „partizaninio marketingo kampaniją“, kuri suvokiama kaip DAUG pardavimo agentų nusamdymas (aišku, jei įmonės specifika tai leidžia ir to reikalauja), spaminimas interneto forumuose, ir t.t., ir pan. Visa kita perkeliama ant pardavėjų pečių. Tiesioginiai pardavimai „valdo“. Viską lemia pažintys, viską valdo ryšiai ir „tiesioginis bendravimas su klientais“.

Tokie vadovai yra teisūs.

Jie teisūs, sakydami, kad „marketingas – tai tik gudrus žodis“. Jie teisūs, rašydami darbo skelbimus, kuriuose ieškomų marketingo vadybininkų darbo apibūdinimas dažniausiai būna „naujų klientų paieška ir ryšių su esamais klientais palaikymas“. Jie teisūs, galvodami, kad jų pačių suvokimas apie savo verslą niekuo nesiskiria nuo klientų suvokimo – tokių klientų tikrai yra. Jie teisūs, sakydami, kad investuoti į rinkodarą neapsimoka. Nes Jų prekės yra per geros, kad jas reklamuoti. Nes reklama – tai blogų prekės ar produkto savybių maskavimas ir gerų išryškinimas. Apgavystė, kitaip tariant. Jie teisūs.

Jie teisūs, nes tokių, kaip jie, yra daug. Daugybė jų konkurentų mąsto taip pat.

Bet kartais pagalvoju – o kas atsitinka, kai atsiranda VIENAS stiprus, tokias pat prekes siūlantis, tokias pačias paslaugas teikiantis konkurentas, kuris nusprendžia nebežaisti pagal senąsias taisykles, kad ir kaip banaliai tai skambėtų? Kai VIENAS konkurentas nusprendžia sukurti tokį prekės ženklą, kuris ne tik „yra“, bet ir neša subtiliai perteiktą žinutę klientui, kai VIENAS konkurentas susivokia, kad reklaminis šūkis – tai ne tik ploto po logotipu išnaudojimas ir tik jam vienam žinomų tiesų pakartojimas, o dar ir galinga priemonė pirmam kontaktui su klientu užmegzti, susidomėjimui jo įmone sukurti? Kai VIENAS konkurentas nusprendžia, kad reklama – tai ne pardavimas „trys už dviejų kainą“ (kad ir kaip tai veiksminga bebūtų, gal jis nebenori to „trečio“ atiduoti veltui?), o papildomos emocinės vertės sukūrimas? Kad protinga, sociali rinkodara gali užtikrinti pastovų ryšį su klientu, spręsti jo problemas, sukurti pasitikėjimą ir draugystę, ir galiausiai – generuoti pardavimus „pati iš savęs“, nepadedama drastiškų kainos karpymų?

Tada jie nusprendžia, kad laikas keistis. Ir – siurprizas! – yra priversti užduoti sau klausimą: „O tai KOKS tas mūsų verslas?“

Mažos raidelės

fine-print-shadowVakar skaičiau p. Ryčio Juozapavičiaus straipsnį “Verslo klasėje” (visai neblogas žurnalas. Gaila, kad suplonėjo, gerai, kad atpigo) apie įtaigą, viešą kalbėjimą, sėkmingą lyderystę, derybų įgūdžius ir t.t. Straipsnis nepasirodė pats geriausias – “kažko trūko”. Galbūt nepatiko kiek tendencingas tonas, ginantis “vadybos eksperto ir lyderio” (kabutės ne dėl ironijos – cituoju FranklinCovey) Stephen R. Covey poziciją, kritikuojantis jos oponentus… Bet ne straipsnio recenziją norėčiau jums pasiūlyti. Daug svarbiau (deja) man pasirodė tai, kad straipsnio pabaigoje mažomis (labai) raidelėmis buvo parašyta, kad “Rytis Juozapavičius yra FranklinCovey konsultantas“. Tai iš karto suteikė skaitytai medžiagai visai kitokį, “dirbtinumo”, atspalvį.

Nesupraskite manęs klaidingai – iš pat pradžių nesitikėjau, kad tai bus “super objektyvus” straipsnis, skaičiau jį kaip vieno žmogaus subjektyvią nuomonę. Bet, pamatęs jau minėtą supermažą užrašą, pasijutau, lyg manimi buvo stengtasi manipuliuoti. Lyg kompanija, sumokėjusi X,- Lt už “reklaminį plotą”, liepė savo konsultantui parašyti tendencingą, “į vienus vartus” straipsnelį, aukštinantį jų “mokyklą”, kritikuojantį konkurentus, ir stengiasi kaip įmanoma labiau tai užmaskuoti. Galbūt tai – (lengva) paranoja, tačiau tikiu, kad tokie jausmai šiuo ar panašiu atveju kiltų ne man vienam.

Kas “galėtų būti kitaip”?

Jei autoriaus pareigos būtų parašytos straipsnio pradžioje, tekstas būtų įgavęs visai kitokį atspalvį (nebūtinai blogesnį) – taip, būčiau jį skaitęs suvokdamas, kad tai įmonės pozicija ir kad ji (žinoma) tendencinga, tačiau ar tai blogai? Tiesiog organizacija gina vertybes, kurias atstovauja ir tikslus, kurių siekia. Normalu ir pagirtina, o jei dar ir gerai pateikta ir protingai išdėstyta – ir labai įdomu. Bet kokiu atveju, žinai, ko tikėtis.

Tuo tarpu šįkart viskas buvo taip pat, tiesiog įmonė atsirado straipsnio pabaigoje, pasislėpusi po paskutinėmis eilutėmis, tikėdamasi, kad jos nepastebės, ir nuliūdindama skaitytoją, sukeldama nusivylimą – lyg kažkas bandė tave apgauti, apsimesdamas nuo nieko nepriklausomu autoritetu.

Nuo pat mažens žinome: jei žmogus bando kažką nutylėti, paslėpti – tai tikrai ne dėl to, kad jo nutylima informacija mus nudžiugintų. Greičiausiai atvirkščiai – “prisidirbo”. Niekas nerašo klientui naudingų sutarties sąlygų mažomis raidelėmis. Dažniausiai tai informacija, kuri, (dėl suprantamų priežasčių) tikimasi, “praslys pro akis”. Dar vienas pavyzdys, ypač ryškus pastarosiomis dienomis – “NUOLAIDOS iki 70%” rėkiantys užrašai, kiek įmanoma labiau (ir išradingiau) užmaskuojantys tą mažą dalelę, dažniausiai reiškiančią, kad buvai “tvarkingai išdurtas”.

Bet ką laimime?

Vienkartinį pirkinį, kurį įsigijęs pirkėjas iš esmės jaučiasi apgautas, ir galiausiai abejingumą visiems rėkiantiems išpardavimų plakatams ir išankstinę nuostatą “vistiek – vienai kojinių porai bus 70%, visoms kitoms prekėms – tie patys 20…”

Argi ne paprasčiau būtų pradėti naują – atviro ir nuoširdaus bendravimo su vartotoju – tradiciją, aiškiai jam parodant, kad nieko nenorite paslėpti? Taip, pralaimėtume “impulsinius” pirkėjus, kurie, atėję į parduotuvę privilioti tos nelemtos 70% nuolaidos, perka ir 20% nukainotas prekes, o apgauti pasijunta tik vėliau, išėję/grįžę namo, taip, pasamonę tikrai veikia visi tie ryškiaspalviai plakatai, bet gal geriau būtų paveikti pirkėjo SAMONĘ? Gal geriau laimėti klientų pasitikėjimą? Išsiugdyti lojalių, prekės ženklu pasitikinčių, vartotojų ratą. Vartotojų, kurie žino, kad niekas jų nebando apgaudinėti, nesistengia “sutirštinti spalvų” ir parduoti jiems to, ko nėra.

Jei reikėtų epilogo:

Paklauskite savęs, ką labiausiai vertinate savo drauguose ir pagalvokite, ar tarp tų savybių nėra atvirumo, nuoširdumo; ar vertinate tai, kad jie pasako jums teisybę, nors ji kartais gal anaiptol ne pati maloniausia, o melas turėtų geresnį “efektą” (nors ir tik trumpam)? Ir pagalvokite: argi ne šaunu (ir FINANSIŠKAI NAUDINGA) būtų, jei jūsų klientai laikytų jūsų įmonę savo draugu (pirmiausia), o ne tik prekeiviu, besistengiančiu bet kokiais būdais išvilioti jų pinigus? Ir tuo labiau – argi ne šaunu būtų būti pirmąja įmone savo srityje, viešai tokį norą (būti kliento draugu) deklaruojančia?

Kodėl dalinamės tik problemomis?

kodel dalinames tik problemomisKą įdarbinimo specialistai pataria padaryti pirmiausia, netekus darbo? PRANEŠK APIE TAI visiems savo draugams, pažįstamiems ir t.t. Gali būti, kad kažkas iš jų dabar kaip tik ieško darbuotojo, arba pažįsta, kas ieško… Dabar tai itin lengva padaryti – ir ne tik draugams – mūsų facebook, linkedin, twitter ir kituose profiliuose galima rasti kontaktų, kurių netgi nesame sutikę. Galime labai paprastai ir neįkyriai jiems pranešti (pavyzdžiui): “dizaineris ieško darbo. Gal kas netyčia žinot, kam reikia?” Kiek pastebėjau, daugelis šiuo patarimu sėkmingai naudojasi – jau ne kartą esu tokius ir panašius pranešimus matęs, netgi teko prisidėti vienam facebook draugui surandant darbą. Kiek žinau, viskas baigėsi labai produktyvia partneryste:)

Bet dažnai (dabar – ypač) matydamas tokius pranešimus, vis pasigendu vieno: pranešimo jau įsidarbinus.  Juk taip lengva parašyti, tarkim: “ačiū visiems, kas padėjot – pagaliau radau SUPER darbą reklamos agentūroj X projektų vadovu. Daugiau apie ją – www.xxx.lt. Jei kam reikės mūsų paslaugų (už gerą kainą, žinoma) – kur kreiptis, žinot;) “. Tikiu, kad tai tikrai nepakenktų. Juk žinodamas, kad savo kontaktų saraše turiu reklamos agentūros X atstovą, pirmiausia dėl atitinkamų paslaugų kreipčiausi į jį – taip juk paprasčiau – o tik po to (jei reikėtų) ieškočiau toliau. Visuomet maloniau darbiniais reikalais bendrauti su žmogum, kurį nors truputėlį pažįsti.

Dalinkimės informacija ne tik tada, kai reikia pagalbos. Juk “viskas šiais laikais – tik per pažintis…”